Laboratorinės vertės slaugytojams: pasiruošimo paketas

Laboratorinės reikšmės ir elektrolitai

Metodas

1. Palyginkite vertę su paties laboratorijos nustatytu referenciniu intervalu, tada su paciento pradiniu lygiu ir kitimu.
2. Patikrinkite mėginį: hemolizė, vėlavimas ar kraujas, paimtas šalia IV, gali duoti klaidingus rezultatus.
3. Susiekite vertę su tipiniais požymiais ir ją sukeliančiais vaistais bei būklėmis.
4. Ieškokite sąveikų: mažas kalio ar magnio kiekis didina digoksino toksiškumą; dehidratacija didina ličio koncentraciją.
5. Veikite pacientui: įvertinkite, sulaikykite vaistą, jei koncentracija nesaugi, kritines vertes perskaitykite atgal ir informuokite gydytoją.

Arterinio kraujo dujų interpretavimas

Normos ribos

pH 7,35–7,45, PaCO₂ 35–45 mmHg (4,7–6,0 kPa), HCO₃⁻ 22–26 mmol/L

ROME

Kvėpavimo: PaCO₂ priešinga pH krypčiai; Metabolinė: HCO₃⁻ ta pati kryptis kaip pH

Winterso formulė

PaCO₂ = 1,5·HCO₃⁻ + 8 ± 2

Metabolinė alkalozė

PaCO₂ ≈ 0,7·HCO₃⁻ + 21

Anijonų tarpas

AG = Na⁺ − (Cl⁻ + HCO₃⁻) ≈ 8–12

Pagal albuminą pataisytas tarpas

AG + 2,5·(4,0 − alb g/dL) = AG + 0,25·(40 − alb g/L)

Delta santykis

(AG − 12)/(24 − HCO₃⁻)

P/F santykis

PaO₂/FiO₂

Alveolių dujų lygtis

PAO₂ = FiO₂·(760 − 47) − PaCO₂/0,8

Serumo osmoliališkumas

2·Na⁺ + glucose + urea (2·Na⁺ + glucose/18 + BUN/2,8)

Metodas

1. Perskaitykite pH: mažiau nei 7,35 yra acidozė, daugiau nei 7,45 – alkalozė.
2. Raskite reikšmę, kuri tai paaiškina: PaCO₂, kintanti priešinga pH kryptimi, rodo kvėpavimo sutrikimą, o HCO₃⁻, kintantis kartu su pH, – metabolinį.
3. Pažiūrėkite į kitą reikšmę: normali reiškia nekompensuotą sutrikimą, nenormali kompensuojančia kryptimi – dalinę kompensaciją, o normalus pH su abiem nenormaliomis reikšmėmis – visišką kompensaciją.
4. Esant metabolinei acidozei, palyginkite PaCO₂ su Winterso formule 1,5·HCO₃⁻ + 8 ± 2 ir apskaičiuokite anijonų tarpą Na⁺ − (Cl⁻ + HCO₃⁻).
5. Padidėjusį anijonų tarpą patikrinkite delta santykiu, o kai albumino mažai – pataisytu tarpu.

Klinikinė farmakokinetika

Greičio konstanta ir pusinės eliminacijos laikas

k = ln 2/t½ = 0,693/t½

Pirmos eilės mažėjimas

C = C₀·e^−kt = C₀·(1/2)^t/t½

Dvi koncentracijos

k = ln(C₁/C₂)/Δt

Tūris ir klirensas

Vd = dose/C₀, CL = k·Vd

Pradinė (įsotinamoji) dozė

LD = Vd·C/(S·F)

Palaikomasis greitis

R = CL·C_ss/(S·F)

Vidutinė pusiausvyra

C_ss,avg = S·F·D/(CL·τ)

Nusistovėjęs režimas

1 − (1/2)ⁿ po n pusinės eliminacijos laikų; ≈ 97 % po 5

Infuzija

C = (R/CL)(1 − e^−kt)

Intervalas ir dozė pagal maksimalią ir minimalią koncentraciją

τ = ln(C_peak/C_trough)/k, D = Vd·(C_peak − C_trough)

Cockcroft–Gault

CrCl = (140 − amžius) × kg/(72 × SCr mg/dL), moterims × 0,85

Koregavimas pagal inkstų funkciją

dozė × CrCl/norma; Dettli Q = 1 − fe·(1 − CrCl/norma)

Metodas

1. Pusinės eliminacijos laiką paverskite greičio konstanta: k = 0,693/t½.
2. Vertes kilogramui paverskite bendromis: Vd (L) = L/kg × svoris, CL (L/h) = L/kg/h × svoris.
3. Pasirinkite sąryšį: C = C₀·e^−kt, LD = Vd·C/(S·F), palaikomasis greitis = CL·Css/(S·F), τ = ln(Cpeak/Ctrough)/k.
4. Inkstų funkcijai pirmiausia įvertinkite CrCl pagal Cockcroft–Gault, tada koreguokite dozę ar intervalą.
5. Patikrinkite rezultatą: koncentracija perpus sumažėja kas pusinės eliminacijos laiką, o pusiausvyra pasiekiama po maždaug penkių pusinės eliminacijos laikų.